Baltų žemė: Jersika | |
---|---|
Šalis | Latvija (Latgala) |
Tautos | latgaliai |
Laikotarpis | XIII a. |
Miestai | Jersika |
Atskilo nuo | Polocko |
Prijungta prie | Livonijos |
Jersika (latv. Jersika, lot. Gerzika, Gercike, Gerceke, vok. Zargrad, rus. Царьград, Ерсика, Герцике) – istorinė latgalių žemė ir jos centras Latgaloje. Dabar Jersikoje yra istorinis Latvijos piliakalnis, 165 km į pietryčius nuo Rygos.
Seniausia Jersikos istorija siejama su Polocko kunigaikštyste, kuri XI–XII a. turėjo interesų Latgaloje. Polockas valdė būsimosios Jersikos ir Kuoknesės regionus dėl priėjimo prie Baltijos jūros. Tik Polockui nusilpus ir atsiradus naujam priešui vakaruose – kryžiuočiams, šios žemės galėjo tapti nepriklausomos.
1209 m. vienintelis žinomas Jersikos karalius Visvaldis buvo nugalėtas Rygos vyskupo Alberto, jo lietuvė žmona buvo paimta į nelaisvę, o medinė Jersikos pilis sudeginta. Netrukus pilis buvo atstatyta. Visvaldis buvo priverstas atiduoti savo kunigaikštystę Albertui, kaip dovaną Rygos bažnyčiai, ir atgavo tik jos dalį, kaip feodą, kurį valdė iki savo mirties.[1]
1211 m. Jersikos dalis, vadinta „Latvia“ (terra, quae Lettia dicitur), kuri buvo perleista Rygos bažnyčiai, buvo padalinta tarp Rygos vyskupo ir Livonijos ordino. Po karaliaus Visvaldžio mirties 1239 m., jo feodas atiteko Livonijos ordinui, bet buvo kelis kartus ginčijamas ir užkariaujamas Lietuvos ir Novgorodo kunigaikščių.
1281 m. vykusiame Jersikos mūšyje lietuviai, vadovaujami Traidenio, paėmė Livonijos ordinui svarbią Jersikos pilį. Tada ordinas 1281 m. iškeitė Daugpilį į Jersiką. Pati lietuvių įgula išbuvo Daugpilyje iki 1313 m.